Kaip ruošėmės priimti naująjį šeimos narį ir pirmasis susitikimas su vada.
Sunku įvardinti momentą, nuo kurio tiksliai prasidėjo pasiruošimas. Kadangi savo research’o metu jau buvau susirinkusi krūvą informacijos, viskas daugmaž gulėjo galvoje – ko reikės, iš kur gauti, kokius pakeitimus turėsime atlikti namuose, kokios bus pirmosios savaitės su nauju šeimos nariu.
Kai galutinai nusprendėm, kad tikrai priimsime keturkojį į savo namus ir šie arba ateinantys metai bus TIE, pradėjau žymėtis viską, ko prireiks iš daiktų / inventoriaus pusės. Dar net nebuvo kalbų su veislynais, o per kelias dienas jau viskas gulėjo naršyklės bookmark’uose – narvas, antkakliai, pavadėliai, dubenėliai, pledai, laižymo ir uostymo kilimėliai, skanukai, graužalai, šukos, žirklės ir dar N kitų dalykų (kurie net nebuvo pirmo būtinumo). Čia buvo lengvoji dalis.
Kiek sudėtingiau buvo su namų taisyklėmis – reikėjo nuspręsti kokios jos bus mūsų namuose. Ir štai čia šiek tiek prasilenkė mano ir pawrent’o nr. 2 požiūris, tai teko ruošti prezentaciją kas, kaip ir kodėl reikalinga, kodėl turime daryti vienaip ar kitaip, ko negalime daryti, kaip patys turime elgtis ir t.t. Sudėjau visą informaciją ir pavyzdžius iš auklėjimo, gyvūnų elgsenos, seminarų apie puppius ir aktyvias veisles. Nebuvo labai impressed, kai pamatė, jog mano iškelti reikalavimai buvo griežtoki:
- žaidimų laikas ribotas, jis galimas tam tikru metu tam tikrose vietose
- neleisti filmuoti judančių objektų ar tiesiog vėpsoti pro langą
- žaislų mėtymas be tikslo – niu niu niu
- ant sofos ir lovos iki kol paaugs ir pasikeis dantys – negalima
- neleidžiam kandžioti nei mūsų, nei baldų, nei rūbų, nei pavadžio – net jei tai vyksta žaidimo metu
- negaudom šuns po namus ar lauke
- daug vedžiojam į lauką – po maisto, po miego, po žaidimo, po bet kokių emocijų, kad nebūtų incidentų namie ir t.t.
Bet daug nepriekaištavo, suprato kodėl to reikia, sutiko ir stengėsi visko laikytis, ir tą daro iki šiol! 🖤
Buvo ir apie dresūrą, paklusnumą keli punktai, kaip fiksuojam teisingą elgesį, ką daryti kai neklauso ir kaip stabdyti nepageidautiną elgesį, kaip nukreipti prie žaislo, kaip elgtis su baimėm, ir kt. Žodžiu, sukramčiau savo visų knygų, kursų, seminarų medžiagą ir padaviau ant lėkštutės. Na gerai, gal labiau kaip didelį bliūdą, bet labai skanų.
Tai kodėl tiek daug visko – labai norėjau, kad abu būtume on the same page ir naujam šeimos nariui viskas būtų aišku – kur juoda, o kur balta. Taip pat, kad ir būsiu pagrindinė rūpintojėlė, tai neatleidžia nuo atsakomybės ir antrojo pawrent’o, buvo svarbu, kad ir šis žinotų kaip elgtis ne tik su kasdieniais reikalais, bet ir tam tikrose sudėtingesnėse situacijose. Žinoma, dar ir kaip kiekviena moteriškos lyties atstovė slapta pergyvenau, kad nebūtų taip, jog leidžia laužyti taisykles pats to nežinodamas ir staiga tampa the fun pawrent’u…
O tada sekė planas, kokios bus pirmosios savaitės – kaip, kur ir kada socializuoti, nujautrinti, kaip įsivesti namų taisykles, lauko reikaliukų mokymas, paprastos komandos ir žaidimai ryšiui sukurti, pratinimas prie narvo, pavadėlio, supažindinimas su ežiu Dipsiu ir kt. Stengiausi laikytis taisyklės, kad per vieną dieną būtų viena nauja patirtis ir kuo įmanoma neutralesnė arba teigiama.
Pavyzdžiui – socializacija su aplinka stebint iš didelio saugaus atstumo, arba nujautrinimas šukoms, prisilietimams, galbūt naujo paviršiaus tyrinėjimas (smėlis, akmenys, laukinė pieva, trinkelės, vanduo) ar nauja vieta. Tai buvo kaip paruoštukas ar labiau atmintinė kažko nepamiršti, nepraleisti progos, išnaudoti gyvenimiškas situacijas mokymo tikslams. Na tarkim, išvyką iki paštomato galima paversti:
- nauja patirtimi su mašina, važiavimu auto narve arba
- proga eiti pėškomis ir aprodyti aplinką, kuri šiek tiek stipresnė dirgiklių atžvilgiu arba
- proga pabūti namuose vienam savo narvelyje.
Ir taip su visais dalykais – jei ruošiu duonos tešlą, puiki proga supažindinti su virtuviniu kombainu ir stebėti kaip reaguoja, ar kyla emocijos – kokios jos; jei atvyksta kurjeris – nuvesti į vietą su skanuku, iki kol pati nueisiu iki durų ar trumpam išeisiu į lauką, kad pabūtų vienas. Žiūrint atgal (vis dar turiu tą paruoštuką) – atrodo labai griežtai ir net too much tokiam mažam puppiui, ypač žinant koks yra Bozzis a.k.a. kempiniukas, viską sugeriantis į save. Bet hey – iš to labai greit buvo pasimokyta, kitu įrašu papasakosiu plačiau kas buvo gerai, o kas nelabai.
Ir liko namų paruošimas – kaip tik buvo suėję lygiai metai kaip gyvenom savo pusiau įrengtame būste, neturėjom nei vidaus durų, nei kiemo vartų, nei vartelių ant laiptų į antrą aukštą – teko apeiti visus kambarius ir jų kampus bei suslėpti visas potencialiai viliojančias šmutkes. Kadangi abu pawrent’ai tokie pusiau millennials’ai – tai daug tvarkytis ir nereikėjo, nes taip mėgstamas minimalistinis namų dizainas buvo labai palankus auginant mažą puppį – nerasit pas mus nei statulėlių, nei nuotraukų rėmelių ant spintelių, nei staltiesių ant kavos staliuko ar žurnalų krūvos, laidai paslėpti, kilimų nėra, šiukšliadėžės paslėptos, maisto niekur matomoj ar pasiekiamoj vietoj irgi nerasit. Žodžiu, rekomenduojam – pusiau įrengtas, tuščias būstas puiki aplinka puppio pradžiai 😂
Kol vienaip ar kitaip ruošėmės, atėjo diena ir pirmam susitikimui su vada, kuriai buvo dar tik 6 savaitės. Pergyvenau taip, lyg į egzaminą važiuočiau (visgi veisėjai rimti, o čia atvyksta be borderkoliškos patirties rinktis darbinį borderkolį!), nuo ryto susikaupti darbui nepavyko, telefoną laikiau visą dieną ant įkrovimo, nes nu mažu išsikraus važiuojant. O kelias buvo 2.5 valandos vien į priekį, dar baisiai pylė lietus tą dieną ir kelionės tikslas buvo Šiauliai (juokingas faktas, kad ežys Dipsis taip pat iš Šiaulių, gal ženklas?). Visą kelią repetavau ką sakysiu – kaip ruošiamės ir laukiam, kaip planuojam auginti bei auklėti, kokias dresūros pamokas lankysim ir kokiom veiklos užsiimsim, kur keliausim ateityje, ir t.t. Tai kai pagaliau atvykau – viskas išėjo lauk iš galvos ir lengva širdim atsidusau, nes veisėjai buvo kaip tėvai – nuoširdūs, paprasti, be galo mylintys savo šunis, išskėstom rankom priėmė į savo namus.
Dar kaip dabar atsimenu, sako „atnešim tuoj į kambarį visus, šitame dar jie nėra buvę, tai bus įdomu visiems”. Ir atneša tuos penkis juodus koldūnus – visi juodi, maži, tokie pūkuoti debesėliai, neproporcingi dar su savo mažom nosytėm ir ausytėm. Paleido ant grindų ir iš karto kiekvienas kas sau – kas link virtuvės, kas prie kilimo jo paragauti, kas tiesiog žaisti, kibinti veisėjus, o vienas iš jų, su žalsvu antkakliu, tiesiog tiesiu taikymu pas mane – į glėbį, vos ne vos užsirepečkojo, sukrito ir žiūri. Ar susilydžiau? Taip. Ar tai buvo Bozzis? Tai aišku.
Kol pažindinomės ir žaidėm, papasakojo apie laisvus vados puppikus – buvo likę tik trys berniukai, visi juodi, tik nosies baltumas pas vieną didesnis, o pas kitus du labai minimalus. Vienas iš jų, kaip sakė veisėjai ir kaip pačiai teko pamatyti – tikras demonas, visas juodas juodas, vos pėdutės kažkiek baltos ir krūtinė, pasiutęs iki negalėjimo, vados lyderis, visur pirmas. Tuo metu veisėjai jį planavo pasilikti sau ar bent jau paauginti ilgiau, nes net ir patyrusiam treneriui ten buvo ką veikti su juo. Kiek žinau – jis jau iškeliavo į savo namus ir buvo puikiai išauklėtas, net sunku atpažinti, kad tai tas pats šuo! Buvom susitikę dar kartą kol bernams buvo 4 mėnesiai – pokytis akivaizdus. Kitas berniukas buvo ryškesne balta krūtine ir balta linija virš nosies – panašus kaip Bozzis tiek iš išvaizdos, tiek iš charakterio, gal šiek tiek drąsesnis – dabar jo vardas Zero, palaikom ryšius su broliu, jie vis dar labai panašūs kaip tikri broliukai! Ir buvo Bozzis – pasirodo iš vados (tuo momentu) jis buvo ramiausias, bet pakankamai drąsus, gražiai ir mandagiai žaisdavo, pats nueidavo pailsėti kai pavargdavo. Tobulas pasirinkimas, ar ne? Būtumėt matę mano ir pawrent’o nr. 2 reakciją kai po pirmų dienų namuose Bozzis buvo visiška priešingybė ir galvojom, jog parsivežėm tą brolį demoniuką…
O tuo momentu, pirmos pažinties metu, kaip ir sutarėm, kad žalio antkaklio šuneliukas paaugęs keliaus į mūsų namus, beliko sulaukti tos nuostabios dienos 🖤 Jūs tik pažiūrėkit į šitą mažą mūsų benosį 🫶🏻
