Kaip mums sekėsi ir ką darytume kitaip? Kaip išgyvenom pirmus mėnesius ir neišprotėjom?
Jei atvirai, mielu ir ramiu puppiu Bozziu pasidžiaugėme gal kokias 5-6 valandas pirmos dienos namuose metu. Po to sekė kokie trys mėnesiai chaoso, gyvenimo apmastymų, kartais ašarų ir galų gale – susigyvenimo. Savo rankose turėjome mažą, vietoje nenustygstantį velniūkštį, kuris nežinojo kas yra miegas, ramybė ir aplamai poilsis, nusiraminimas.
Kol susiėmę už galvos lakstėm paskui Bozzį, galvodami, kad paskubėjom, per stipriai užsigriebėm – Instagram’as žibėjo nuo mielų puppio nuotraukų. Šeima ir draugai taip pat matė tik mažą, nekaltą, plaukuotą keturkojį, bet realybėj buvo visai kitaip… Net vadindavom Bozzį ožiu, nes toks ir buvo, o vardas visai arti Bozzis – Ožis. Kai jau negerai būdavo, tai į trasą eidavo ir ei, ponas…
Tai kas ten tokio blogo buvo? Pradėkime nuo the most obvious – teorija ir praktika yra du skirtingi dalykai. Viena yra žinoti ką daryti, visai kas kita yra tą daryti ir ruoštis backup planą kai metodika fail’ina. Arba tiesiog kai tavo mažas puppis rodo tau f*uck’us į veidą ir šypsosi pakabinęs savo piranijos dantis – nu, ir ką tu jam padarysi? Drausminimai ir kažkokie keiksmažodžiai kaip „a-a, negalima, ne, ei” pažeidus taisykles – nulis emocijų, apsisuko ant galinių kojų ir toliau varo zbitkint. Gali griežtai, gali ramiai, gali net piktai – sorry, tu neįdomi, netrukdyk man. Namų taisykles kartojom ir kartojom, namuose būdavo visiška tyla ir tik mūsų balsai kaip aidai „ei… a-a.. Ei… EI!… alio, ponas!”.
Apie meilės rodymą ir kontaktą net nekalbu – jei ir leisdavosi prisiglaust, tuoj suleisdavo savo drakoniškus dantis į rankas ir kviesdavo žaisti, arba pažiūrėdavo savo dar neparudavusiom akim, nusišypsodavo ir skuosdavo tolyn. Pawrent’as nr. 2 pirmom savaitėm „depresavo”, jam čia ir taip pokytis buvo vien šuo, o dar toks mažas nenaudėlis, kurio nėjo suvaldyti net man… Kur tie mano beveik 5 metai ruošimosi? Ai ten kažkur išgaravo kartu su Bozzio zoom’iais… Man širdis plyšo, ašaros kaupdavosi po kiekvienos nesuvaldytos situacijos, galiausiai pratrūkdavau, verkdavau, jaučiausi suknistai, beviltiškai, amžinai pavargusi ir emociškai išsunkta. Kur tas puppis, kuris pirmo susitikimo metu ieškojo žmogaus kontakto ir ramiai tyrinėjo rankas, glaustėsi?
Rašydavau veisėjai, trenerei – dėl visko, net paprastų dalykų, nes tiesiog Bozzis buvo ne pagal vadovėlį. Jei kažkas veikė kitiem šunims – Bozziui tai visai neveikdavo, arba skatindavo jį elgtis priešingai. Teko drausminti griežčiau, ir už antkaklio pakilnoti, ir surikti kai sukildavo emocijos, nes kitaip jis tiesiog nesiskaitė nei su manim, nei su kažkuo kitu. O taip nesmagu būdavo, nors sulysk į žemę, atrodo eini su šuniu, jau ramiai uostinėjasi ir tik, kad užeis pavadžio tampymas, kandžiojimas, šokimas ant kojos. Kažką sakai, drausmini, pasitrauki į šoną – dzin jam. Pasiėmi tada už antkaklio, pasikeli, kad nuleistų garą, emocijas prislopint, o aplink žmonės – mato tiesiog stovinčią merginą su suimtu šuniu. Taip bijojau, kad nepradėtų kalbint ar klaust kodėl čia smaugiu šunį… Grįždavau, vėl į ašaras, šeima ir draugai rašo, klausia „gal kada susitinkam, su Bozziu pasimatysim”. Vis tempiu gumą, kad dar anksti, mokomės, kuriam ir stiprinam ryšį, nebent trumpam labai pasilabint. Toliau tęsėsi pasivaikščiojimai per sukastus dantis, mokėm nusiraminti namuose – dėjom pavadį kambaryje ir tiesiog laukdavom kol baigs tampytis, kol atsiguls, vis pakaitom su pawrent’u nr. 2 darbo metu prižiūrėdavom tai vienas, tai kitas. Duodavom graužalus, kong’ą laižyt, uostymo kilimėlius – tam momentui gerai, o pasibaigus vėl ieško ką čia dar iškrėtus.
Bet pamažu to reikėjo vis mažiau, užtekdavo ir tiesiog pasakyti „ei”, ir greit save susirinkdavo į vietą. Galų gale, šiaip ne taip – įvyko lūžis su tom taisyklėm ir elgesiu. Nežinau ar dėl po biški kuriamo tarpusavio ryšio, ar darbo ir nepasidavimo, ar dėl vis didėjančio krūvio ir atsiradusio nuovargio, o gal visuma sukrito į krepšį – kartojom, drausminom ir pagaliau suprato. Neturėjom nei vieno sugraužto bato, baldo, plintuso ar dar kažko, kas dažnai eina puppiams į trasą kai niežti dantis (arba kai tiesiog yra perstimuliuoti, pavargę, ar atvirkščiai – neiškrauti, pilni emocijų). Matyt taip kaip mums atsibodo kartot, kad naujai atkeliavęs kilimas yra nevalgomas, taip ir Bozziui atsibodo bandyt mūsų kantrybę, pagaliau pagavo sistemą ir išmoko viską. O kas ten žino, gal smegenėlės pagaliau paaugo, kad suvirškint visą informaciją? Išmoko, kad užuolaida nėra žaislas, ir tas medinis palipukas ne toks jau skanus palyginus su graužalais, pavadžio tampymas irgi ne taip smagu kaip miške prasilėkt laisvai, ir su žaislais gali vienas pats be mūsų pažaisti – nieko čia kitaip nebus, reikės susitaikyti su taisyklėmis. Turėjom vieną bėdą sutvarkytą, kas toliau?
Narvas, nusiraminimas ir miegas – Bozzis iškart pirmą naktį aiškiai pareiškė „nebesvaikit, tai ne man”. Mes čia irgi sufail’inom – tiek džiaugiamės ta pirma diena, beveik neskyrėm dėmesio narvui ir pirmai gerai patirčiai su juo, iš karto ant nakties uždarėm, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai, nes su vada jau miegodavo narve, tai jei kas „šiek tiek išsiverks ir apsipras”. Kai dabar pagalvoju, tai durnių durniai, nors pačius uždaryk svetimoj vietoj į būdelę per naktį…
Tai pirmą naktį tiesiog nemiegojom ir klausėm kaip woof woof serenados iš pirmo aukšto skriejo mums į paširdžius. Nurimdavo kelioms minutėms, jau atrodo užmigo, ir vėl per naujo. O eiti į apačią nesinori, kad nebūtų „aha, prisikviečiau jus, dabar visada taip darysiu!”. Antrą dieną iškart daėjo, kad reikėjo leisti miegoti guolyje arba atsinešti narvą į antro aukšto miegamą, kad bent matytų mus ir jaustųsi ramiau. Tai dienos metu skyrėm daug laiko įėjimui į narvą, išėjimui iš jo, trumpą pabuvimą viduje su maistu, priverstinio popietuko numigo ir atrodė, kad įvyko lūžis ant smūgio. Sakom „bus gerai, paliekam šiąnakt nejudintą pirmam aukšte”. Ir pradžia nakties tokia ir buvo – pamiegojom iki vidurnakčio, pirmą ryto jau vėl girdim kaip verkia… Nu ir ką, vėl laukiam, pergyvenam, neinam, bijom kažką daryt. Pertraukos pradėjo ilgėti, bet normaliai taip ir neišsimiegojom nei mes, nei Bozzis.
Skambinu kitą dieną veisėjai, aiškinu situaciją, jau gavos kaip gavos, sako „toliau dirbkit su narvu, kai nematys vis paslėpkit maisto, kad pats rastų, bus paskata eiti pačiam”. Ir uždarėm tai trečiai nakčiai miegot, gulim lovoj pasijungę baby kamerą, stebim – atsigulė, ramiai guli, pamažu merkiasi akytės, ir… užmigo! Užmigom ir mes, iki paryčių, ramiai, iki kol vėl išgirdom woof. Bet šįkart jis buvo kitoks, atsargus, mažas, ne toks išsigandęs, labiau lyg klaustų „atsiplašau? al jūs čia? gal nemiegat? nolėčiau į lauką?”. Išvedžiau, parėjom, pasimylavom, uždariau – ir vėl užmigo! Nenorėčiau kartoti tokios patirties ir kitiem nerekomenduoju to daryti, jau geriau pratinti pamažu, nei sukelti tiek streso ir sugadinti asociaciją su narvu. Ir visada pasitarkite ne tik su veisėju, bet ir su būsimu treneriu – kaip šią patirtį padaryti kuo ramesne ir pozityvesne (mes pasitarėm jau po fakto, bet pamoka išmokta visam gyvenimui).
Jei galvojat, kad čia buvo tik viena problema su narvu, tai papasakosiu ir apie dar kelias. Pačioje pradžioje narve dėjome pertvarą, nes iškart pirkome narvą ant išaugimo. O mūsų gudruolis išmoko po ja palįsti (nes gi įdomu, kas ten kitoj pusėj) ir taip porą kart sugebėjo užstrigti. Bandžiau užtaisyti tarpą dėžėmis, bet vis nustumdavo, šios buvo per lengvos. Tada susiradau hantelius ir pora svorinių lėkščių nuo štangos – tai nugraužė mano žalius hantelius ir po to dvi dienas ėjo lauk žali turtai 💩 Kai paaugo, išmoko ir hantelius išvartyti, teko tvirtinti su zateškėm (tie užtraukiami tvirtinimo dirželiai, kur visi tėčiai turi). Kažkuriuo momentu tiesiog pasidaviau, išėmiau lauk ir hantelius, ir pertvarą – ir nebuvo jokių incidentų!
Kitas dalykas, labai nemėgdavo būti uždarytas narve, kas realiai kilo iš tos pačios mūsų pirmos klaidos su narvu. Jei tik matydavo ar girdėdavo mus – nemiegodavo, kartais net lodavo. Pirmom savaitėm negalėjom pirmam namo aukšte tiesiog egzistuoti, nes Bozzis nesugebėdavo pabūti ramiai. Tipendavom tyliai į antrą aukštą, stengdavomės tiesiog viską tyliai daryt, nes vidaus durų gi neturėjom, o čia kaip su mažu vaiku… ir kaip tyčia, kad užeis pawrent’ui nr. 2 jo čiaudėjimo priepuolis būtent tuo metu, kai Bozzis tik užmigo! Bet, šiaip ne taip, su trenerės pagalba išsisprendėm ir šitą narvo problemą. Tad kaip jau tikriausiai supratote – kad ir kiek ruošiesi, kad ir kiek visko būsi išmokęs, vistiek kažkas eis ne pagal planą ir nieko čia tokio – svarbu turėti trenerį, veisėją ar dar kažką, kas dirba su tokiomis problemomis ir gali jums padėti išspręsti ją kartu.
Tačiau ramybės kaip nėr taip nėr, priverstinis miegas dienos metu po kelis kartus ir prisirišimas prie pavadžio kambaryje kai nesugeba nusiraminti nepadėjo, toliau tęsėsi zbitkinimai, ultra zoom’iai, tampymasis lauke už pavadžio, ir kiti smagumai.
Pradėjau sekti kas Bozzį tiek hype’ina ir galimai perstimuliuoja. Pačioje pradžioje, tai buvo viskas – didelis kiekis žaislų ir ilgi pasivaikščiojimai su dirgikliais (šunys, paukščiai, statybos, nauji žmonės, garsai), net naujos patirtys išmušdavo jį keliom dienom į priekį. Mokslai, kuriuos gliaudė kaip siemkes jį tiek pat užhype’indavo kaip žaislai, nes juk „omg, aš kažką padalau il gaunu maisto? Tai gal man pakaltot? Noli? Galiu dal!” Tuo momentu, kol vykdavo treniruotė ar socializacija, naujos vietos tyrinėjimas – jis puikiai tvarkydavosi, socializuojantis gerdavo viską į save kaip kempinė, gerai elgdavosi, uostydavo, žaisdavo, nebuvo labai bailus, atrodė puikus puppis. O grįžus prasidėdavo chaosas – kandžiojimai, ignoravimas, nuolatinis judesys, ribų testavimas (irrr išgręžiam tą kempinę…).
Tai ką padarėm – atėmėm visą žaislų dėžę (įsivaizduokit sad Bozzio veiduką). Buvo labai juokinga stebėti, kaip jis nežinodavo ką veikti, slampinėdavo po namus, vis tikėdamasis už kampo pamatyt savo mėgstamą antį ar cypsintį slieką. Aš Bozziui sakau „gulk, ramiai” – jis žiūri akis išsprogdinęs, kaip čia nieko neveiksim dabar, tigi ką tik atsikėlėm, turim kažką veikt! Pasilikom tik porą ilgesnių pasivaikščiojimų per dieną, kartais tik vieną, o visais kitais atvejais drožėm savo nuosavo kiemo žolę. Žiūri kaimynai, kraipo galvą, „kaip čia jie borderkolio nevedžioja po 3-5 valandas per dieną… ko tą pavadėlį nuosavam kieme sega…”. Tuo tarpu Bozzis po 10-20min pasivaikščiojimo savo kaimuko pievoj kaip po 10min mieste – spirga nuo visko. Jį hype’indavo net šlapia nuo rasos žolė, akmenukas, ilga smilga, praskridęs vabaliukas, tolumoj besisveikinantys žmonės ir viskas aplink. O dar jei kaimynas grįžta iš darbo ir pažiūri Bozzio pusėn – viskas, amen, šuo jau iškepęs spirgutis.
Pradėjom įtraukinėt mišką, reguliariai bent po 1 kart į savaitę – privaloma. Kartais pavykdavo net 2 ar 3 kartus – hard reset’as pas poną iškart kelioms dienoms. Sumažinau krūvį ir papildomas stimuliacijas, kurias kūriau pati, nes prieš tai visas maistas buvo ant darbo – paklusnumas, laižymo ir uostymo kilimėliai, puzzles, nujautrinimo pratimai, gražus ėjimas su pavadėliu, ir kt. (alio, pamenat tą sąrašiuką iš Pasiruošimo post’o? Sakiau, kad perspaudžiau). Pradėjau pati daugiau nieko neveikti, tiesiog pagulėti ant sofos prie TV, pasėdėt ant grindų, pamiegot popietuko, grįžt prie savo hobių, būti stabilesne, ramesne. Juokinga, bet pati amžinai turiu kažką veikti (nes pati kaip borderkolis), tai teko ir man pasimokyti kartais nieko neveikti ir tuo pačiu paignoruoti Bozzį.
Pamažu Bozzis pradėjo rimti. Ne iš karto, nes dantys vis dar intensyviai keitėsi, bet jau buvo matomas progresas. Pradėjau po vieną grąžinti žaislus, stebėti kaip elgiasi, ar moka atsitraukti tiek su prašymu, tiek pats. Turėjom dienas su žaislais ir be žaislų, su daug pasivaikščiojimų ir su vienu ar dviem, su pusryčiais tiesiog pabertais ant kilimo, kiemo žolės ar į dubenėlį, ir su darbu. Stengiausi neįvesti jo į rutiną, nes jis greit pasigaudavo kas bus toliau ir rodydavo frustraciją, jei kas nors neįvykdavo. Vėlgi – kai kuriems puppiams rutina labai reikalinga, kad žinotų kada žaidimų laikas, kada ramybės, o su Bozziu atvirkščiai – nuo pat mažens jis greitai pasigaudavo dienos pattern’us ir pradėdavo laukti sekančio užsiėmimo. Man, kaip rutinos žmogui, nebuvo lengva persilaužti, tuo tarpu pawrent’as nr. 2, kuris nieko per daug neplanuoja ir tiesiog goes with the flow, juokėsi kaip mokausi kartu su Bozziu vienas iš kito.
Tiesa, kur rutina ir pasikartojantis procesas mums pasiteisino – dirbant su nujautrinimu ir baimėmis. Kai Bozziui kažkas nepatinka, nemalonu ar baisu – jam tą praeiti padeda žinoma rutina, pažįstama veiksmų seka, jis nusiramina, jis žino, kad valdo situaciją ir gali bet kada iš jos pasitraukti, jei jam bus per stipru ar per sunku. Šitą taikom nagų kirpimui, letenėlių priežiūrai ir masažui, batų užsidėjimui žiemos metu – letenėlės reikalauja daug dėmesio, todėl susikūrėm procesą, kuris veikia mums ir leidžia Bozziui jaustis gerai, net jei tai ir nemalonu.
Su laiku išmokom ir žinojom kas vyksta šio mažo borderkolio galvoje – kada jam reikia pailsėti, o kada jam trūksta krūvio, kada per daug; kas kelia baimę, o kas kelia aukštas emocijas; kas patinka, ko vengia. Būtent tada ir galvoje kažkaip susiclick’ino visa ta informacija, visi seminarai, knygų medžiaga, viskas ką tyrinėjau apie šunis, jų elgesį, dresūrą. Pasidarė lengviau. Grįžo mūsų kontaktinis, ramus puppis, kuris pats pasirinkdavo, kad gal jau laikas nusnausti ar ateiti pasiglaustyti.
Ar dabar dar struggle’inam su kažkuria iš aukščiau minėtų problemų? Taip, karts nuo karto vis dar išlenda ožiukai pas Bozzį, bet dažniausiai dėl to, kad jis jautrus, emocionalus šuo ir per vėlai pastebim, kada reikia jam pagelbėti. Jis gi nepasakys mums, kad „ei, man visko per daug, gal galim pailsėt?” arba „šiandien noriu ramybės, o ne miesto šurmulio”. Kitas dalykas – jis borderkolis, jam reikia laisvės, reikia legalaus išsitaškymo ir tiesiog leidimo pabūti šunimi. Kai visa tai supranti ir išpildai šiuos poreikius, ne taip ir sunku – gyvenimas kartu tampa lengvas, linksmas, pilnas pasitikėjimo.
Aišku, ne ilgam, nepamirškit, kad ateina ir paauglystė 🙂