Arba pawrent’ės istorija apie veislės paiešką ir svajotą australų aviganį, kuris po vidurnakčio virto darbinės linijos borderkoliu..
Prasidėjo viskas keli metai atgal, kai pawrent’ė pabaigė studijas ir išsikraustė gyventi į pirmuosius savus namus (ahem, nuomuotus). Tapusi savarankišku suaugusiu žmogumi, ji dabar galėjo leisti sau viską, įskaitant ir naują šeimos narį – keturkojį draugą, taip? Nope!
Pasirodo, gyventi ant savo galvos ir būti strong independent woman nėra taip pigu, ypač antrame pagal dydį Lietuvos mieste. O kur dar tik karjeros pradžia, viskas taip nestabilu, nauja, nesaugu. Taip pat, nuomojantis būstą sutartyje jau irgi buvo įrašyta didelėmis raidėmis – „JOKIŲ GYVŪNŲ”.
Mažos problemos, išsprendžiamos, bet priėmė tai kaip ženklą, jog dar ne laikas, o tuo tarpu išsiprašė nuomotojos, kad leistų bent ežiuką laikyti – visgi sienomis šis nelips kaip katinas, o ir šunybių kaip šuo neprikrės. Oi kaip klydo… Vien visa patirtis su ežiuku Dipsiu prašytųsi atskiros istorijos, gal kažkada apie tai papasakosime.
Taigi, iki pat Bozzio atsiradimo, realiai visus 4.5 metų, pawrent’ė išnaudojo laiką tiesiog research’ui. Pirmiausia visiškus basic’us – bendrą priežiūrą, elgesį ir įvairias jo problemas, dresūrą, mitybą, komunikaciją; veisles – istoriją, charakterius, linijas, galimas veiklas, problematiką; šunų forumus – dažniausios bėdos, iššūkiai, sveikata, realios patirtys; įvairūs testai – koks šuo, kokia veislė tau tinka pagal charakterį, gyvenimo būdą, ir t.t.
Pagal tai atsisijojo link kur širdis krypsta ir kas arčiau gyvenimo būdo – visur aukštas vietas ėmė aktyvios veislės, pagrinde įvairūs retriveriai ir mažesni aviganiai. Tiesa, visi buvo „vidutinio sudėtingumo” (bent jau taip atrodė pawrent’ei), į rimtas darbines veisles net nebuvo žiūrėta, nes tiesiog trūko žinių ir praktikos. Pawrent’as nr. 2 skeptiškai žiūrėjo, kadangi pats labiau chill ir ne toks sporto bei aktyvaus gyvenimo propaguotojas, bandė įsiūlyti Valų Korgį Pembruką, nes šis „ramesnis, patinginiaut galės kartu, jei būsi išvykus”, ir šiaip toks kjutalas. Spoiler alert – pawrent’as nr. 2 tada dar nežinojo, kad korgiai yra aviganiai ir jie priskiriami prie aktyvių veislių… Taigi, buvo sąrašiukas potencialių veislių su pliusais ir minusais, bet griežtai prie kažko nebuvo prisirišta.
Ir tada nutiko pirmas susitikimas su australų aviganiu – pawrent’ė komandiruotėje Norvegijoje pirmą kart gyvai gavo pačiupinėti australą. Tai buvo rudas tricolor’as su didžiausia ir plaukuočiausia krūtine ever. Net neaišku ar susilydė dėl grožio, ar dėl kontakto, ar dėl charakterio, ar dėl sukalbamumo, bet tada tas dėliotas potencialių veislių sąrašiukas tiesiog subyrėjo (ar bent jau nustūmė visas išsirinktas veisles kažkur žemyn). Kodėl? Nes tiek Lietuvoje, tiek Europoje tai nebuvo tokia populiari veislė (alio, 2020 metais visi rūpinosi, kad tik covid’as praeitų greičiau..), tad ir informacijos apie ją buvo mažai arba ji buvo pasenusi, o gatvėse sutikti australą išvis buvo retas atvejis. O čia iš niekur nieko toks majestic sutvėrimas – australų aviganis.
Nuo to momento prasidėjo jau konkretus ir gilus veislės susidomėjimas, informacijos perkratymas, vėl išneršti visi forumai, susipažinta su veislės specifika, dar neturėdama australo jau žinojo ir galimas sveikatos, elgesio problemas. Ir visgi natūralu – ieškant info apie australus vis sušmėžuodavo ir kažkas apie borderkolius. Labai dėmėsio nekreipdavo, vis pasižiūrėdavo – „aha, čia tie sudėtingi, stipru stipru…”. Karts nuo karto vis palygindavo, vis dažniau, iškarto rado pliusų, minusai irgi negasdino, kai kurių net nesuprato (gal dėl to, kad pati šiek tiek kaip vaikštantis dvikojis borderkolis, ane?). Pradėjo sekti tiek Lietuvos, tiek užsienio IG paskyras su australų aviganių turiniu, natūraliai vėl algoritmas parodydavo ir borderkolius. Kas gi beliko daryti – pawrent’ė pradėjo research’inti ir tuos crazy darboholikus, kaip pati sakė vien tik dėl įdomumo, smalsumo. Pawrent’as nr. 2 jau žinojo link kur suka šita maža obsesija, bet nieko nesakė, leido pačiai susiprasti savu laiku.
Ir įvyko lūžis, surprise surprise, kai pawrent’ė suprato, kad širdis nori vieno – borderkolio, bet protas žino, kad gali sau leisti tik visai ką kitą – retriverius, paprastesnius aviganius. Ir čia bus stebuklas, jei veislynas sutiks duoti auginti ir rūpintis bent jau australų aviganiu, nes prieš tai turėta patirtis su šunimis – mažos ar vidutinės veislės, pagrinde FCI 2 grupės, tai kaip diena ir naktis nuo aviganių ar tų pačių retriverių.
Nepakovosi su ta racionalia pawrent’ės galva – nusiteikė, išsikėlė galvoje tikslą ir susifokusavo į australus – pradėjo lankyti seminarus, online kursus, skaityt knygas, klausyt tinklalaides ir jau ruoštis tam, kad arba bus arba nebus. Pasiorganizavo net pasimatymus su šeimininkais, kurie augina šią veislę, kad gyvai pamatyti, pabendrauti, išgirsti jų istorijas ir išmoktas pamokas. Viskas ėjosi kaip ir sklandžiai, kartais išsišiepusi klausydavosi visų amazing istorijų, bet kartais per sukąstus dantis žiūrėdavo į kai kurias sąvybes, kurios iškart kliuvo ir nurašydavo tai šeiminikams, šuns charakteriui, genetikai. Šiek tiek sunerimo, bet suprato, kad nebūna tobulų atvejų, normalu, kad kažkas bus ne taip, kaip nori ar tikiesi. Visvien su kažkuo reikės daugiau ar mažiau dirbti.
Dėl šventos ramybės, dar prieš rašant veislynams, pawrent’ė susitarė konsultacijai su CrazyFoxes šunų mokykla pasitarti dėl pasirinktos veislės, išgirsti iš trenerių lūpų kokias problemas jie dažniausiai pastebi šioje veislėje, ar pagal norus ir ateities planus tinka tokia veislė, gal kažką praleido savo research’e. Tuo metu konsultavo mūsų nuostabiausia, geriausia, mylimiausia, max trenerė Indrė (linkėjimai!), kuri daug papasakojo – ir juodo, ir balto, atsakė į visus klausimus, o tada konsultacijos gale lyg niekur nieko tiesiog užmetė tokį nekaltą „o kodėl ne borderkolis?”.
Neįsivaizduojat kas dėjosi pawrent’ės galvoje išgirdus šitą klausimą… Ta konsultacija supurtė visus planus, nes galvoje jau kirbėjo mintis ir viltis, kad gal visgi tai įmanoma, gal tikrai sugebės? Gavo iš trenerės padrąsinimo, dar papildomos informacijos ir video medžiagos pasižiūrėti grįžus namo, sakė „jei neišgasdins, parašyk – pakalbėsim daugiau”. Sąžiningai viską peržiūrėjo, pergalvojo, perpasakojo pawrent’ui nr. 2, dar kart pergalvojo, susinervino, neužmigo naktį, o kai pagaliau užmigo, atsikėlusi vėl apie tai galvojo, pergalvojo, kol galiausiai suprato.
Su visu tuo buvo tik viena labai mažytė problema – nieko naujo ar bent jau gasdinančio nesužinojo… Labiau praplėtė esamas žinias, įgavo daugiau pasitikėjimo, užsispyrė ir… tiesiog ištrynė australų aviganį kartu su kitomis veislėmis iš savo sąrašo, palikdama vieną eilutę – Borderkolis.
O toliau, jau patys žinot.