Arba kaip pawrent’ai sako mieliausią spyglių kamuolį.
Jei atvirai, nesuprantu, kodėl jis kažkam gali pasirodyti mielas… Bent jau iš pirmo žvilgsnio.
Kai pirmą kart pamačiau, galvojau nudažytą kaktusą prieš mane padėjo, iki kol šis pradėjo puškėti. Pasirodo, šis irgi manęs bijojo ir susisukęs į kamuolį (kietai, ane? Jūsų brolis taip moka?) vis prunkštė ko čia jį uostinėju. Pawrent’ai labai saugojo tiek mane, tiek jį ir vis bėrė abiems skanius rudus akmenukus. Tiek ir teprisimenu mūsų pirmąją pažintį.
Po kelių dienų vel susitikom, šįkart Dipsis buvo drąsesnis, net išlindo iš savo kamuoliuko. Vis dar nesuprantu, kas per padaras tas ežys – veidas kaip pas peliuką, bet gali susisukt į kamuolį ir dar visaip kraipyti savo visus spyglius, vienu metu, visom kryptim! Aš vos ausį pastatyt sugebu kai bandau pagaut garso bangą, o tas visus spyglius tai šen, tai ten… Gerai, kad bent jau jų nešaudo…
Tai antras susitikimas – išlindo tas mano brolis, ir kad duos sprintą po kambarį, net nesupratau, atsitraukiau, o tas kaip prisuktas lekia pagal kambario sienų kraštus, lyg maratoną bėgtų. Ramiai stebėjau, vis pasižiūrėdavau į pawrent’us, šie vis pagirdavo mane koks aš šaunuolis, vis paberdavo rudų akmenukų, visai smagiai. Dipsis tuo metu aplėkė visą kambarį kelis kartus ir kažkuriuo metu sustojo prie mano vandens dubenėlio. Žiūriu – ko jis ten lenda, galvoju reikia prieiti, gal jis tiesiog nori atsigerti mano vandens? Kol priėjau – jis pradėjo daryti savo tuoleto reikalus, nenaudėlis! Paskui pawrent’ai paaiškino, kad ežiukai viską daro tiesiog bėgdami, nesvarbu kokia vieta, koks oras, ar dar kažkas – jie tiesiog viską paleidžia lauk! Nežinau, nežinau, kai aš mažas kambaryje bandydavau nusilengvinti tai tuoj pat nešdavo ant rankų į lauką, o šitam nieko nesako, tiesiog pavalo ir toliau džiūgauja kaip šis bėgioja…
Po to sekė ir trečias, ir ketvirtas susitikimai – jau nebegasdino manęs nei jo spygliai, nei burbėjimas, bet vistiek nelindau. Jei jau visur savo tuoleto reikalus atlieka, tai dar paskui ir man ant uodegos padarys – geriau nesiartinti, stebėsiu iš toliau. O ką jūs galvojat, šįkart šis mažas spirgas turbo greičiu pas mane tiesiai atlėkė, apuostė, net nespėjau atsitraukti ir vėl nurūko tolyn. Kaip toks mažas, labai greitas… Tiek ir teatsimenu, nes vėl pradėjo kristi rudi akmenukai pawrent’ams iš rankų,
Tada turėjom dar vieną susitikimą, mano mėgstamiausią, savo kiemo pievutėj – buvo labai šilta, nupjauta žolė, daug kvapų, paleido mus abu ir vėl pribarstė skanių akmenukų po pievą. Šįkart akmenukų gavo ir Dipsis, tik kažkokių keisto kvapo, tai abu draugiškai ieškojom po žolę, vis nubėgdavau prie jo pažiūrėt ar nereikia pagalbos ieškant, bet magiškai ir mano akmenukų vėl atsirasdavo kitoje pusėje, teko skubėt suieškoti, kol Dipsis neatėjo. Galėjau Dipsį labiau apžiūrėt, kokios jo mažos kojytės, ausytės, kaip greitai judina savo nosį – sakė, kad gali užuosti tiek pat daug ir toli, kaip ir aš! Gaila, kad jis kaip ir visi ežiai nelabai mato ir ypač nesupranta gylio, kad ir ką tai reikštų, tai pawrent’ai turi pastoviai jį prižiūrėti, kad aukštielnikas nenusiverstų į kokią duobę.
Po šito susitikimo ilgai nesimatėm, nes baigėsi vasara ir lauke Dipsiui per šalta, o kambariuose jis buvo šiek tiek pavargęs nuo mano kasdienių zbitkų. Matot – jis miega dienos metu, o nemiega naktį! Tai jei aš triukšmauju – jis negali ramiai miegot. Bet nesvarbu, nes neužilgo sudėjo keistas duris visur, kai jos užsidaro – nebegaliu vaikščioti per kambarius. Bet bent jau Dipsiui netrukdau… Tai va, kadangi jis naktį nemiega, tai vis eina bėgti į savo ratą – dėl to toks ir bėgikas, sakė pawrent’ai, kad gali iki 3km per naktį nubėgti! Dipsis taip pat labai jautrus garsams ir kvapams, dėl to tiek daug ir puškėjo ant manęs kai atvykau čia gyventi, nes buvau jam visiškai naujas – galvojo, kad aš pavojus!
Dabar su Dipsiu taip dažnai nesusitinkam gyvai, pasimatom tik porą kart per savaitę – kai jam atlieka SPA procedūras ir kai tvarko jo narvelį. Bet aš vis nueinu prie jo narvelio, pauostinėju kokiais kvapais jis ten užsimaskavęs, paklausau ar vis dar puška, pasižiūriu kaip savo interjerą šią savaitę susidėliojo ir palieku ramybėj. Kartais kai pawrent’ai nemato, ypač vakare, nueinu aš pažiūrėt ar jau išlindo pradėt savo naktinį bėgimą, bet taip niekad ir nepamatau – pawrent’ai visada mane pagauna be leidimo nuėjusį pas Dipsį į svečius. Užtat aš visada palydžiu juos kai neša maistą ir vandenį, reikia gi kažkam prižiūrėti, kad brolio maisto per kraštus neišbarstytų… Kartais dar pažiūriu ir per šoną kaip nagus jam kerpa, kad neužgautų, arba kaip maudo jo spyglius, kurie po bėgimo būna numurzinti patys žinot kuo…
Kaip sakau – keistas padarėlis, bet jis man netrukdo, o aš jam. Susižvalgom iš toli ir keliaujam savais reikalais. Ai, dar visai norėčiau, kad Dipsio gimtadienis būtų dažniau – praeitą kartą man atidavė pusę nesuvalgyto jo torto, ot geras kambariokas!