Na, tai kaip ten jūs laikotės?

Ilgai galvojau ar rašyti šį post’ą, vis tempiau gumą ir sukau galvą kaip čia geriau sudėlioti mintis, ir jei atvirai – nežinau nei nuo ko pradėti, nei kaip. Rašiau ir perrašiau šias mintis kelis kartus, tai jei kažkaip nesiskaitys – tiesiog praleiskit šitą post’ą.

Natūraliai kyla klausimas kodėl – ar pas mus taip blogai? Va būtent, pas mus viskas labai normaliai ir kai kažkas paklausia „ar ir mums taip sunku„, vis bandau sugalvot gražesnį atsakymą, kad neįžeisti klausiančiojo ar priešingai nesukelti blogų emocijų. Na, juk žinot kaip būna kai pas kaimyną žolė gražesnė…

Bozziui pirmieji paauglystės ženklai pasireiškė gan vėlai ir labai retais epizodais – ponas neskubėjo nei kojos kelti kai prasidėjo bandymai žymėtis, nei tie laiškeliai iš klasiokių ir kaimynių buvo labai įdomūs, neišlindo ir jokie nusirovimai. Ir atrodė, kad gal kažkas negerai su mano šuniu, visiem jau prasidėjo, visi jau skundžiasi, o mes čia lyg niekur nieko gyvenam ramų gyvenimą sulig subrendusiu šunimi.

Bet atidžiau pasižiūrėjus, pokyčiai elgsenoje jau matėsi – padidėjęs jautrumas, irzlumas, emocionalumas. Grįžo rankų pakandžiojimukai, o geriausi žaislai vėl tapo tie, kuriuos skriaudė visą savo puppikystę – guminiai kaulai, lazdelės, žiedai dantims pasikasyti, kong’ai. Apie pliušinius žaislus net nekalbu – vienu momentu turėjau pilną komodos stalčių operacijos laukiančių pacientų. Teko vėl dažniau pasitelkti graužalus, laižymo kilimėlius, uostymo ir plėšymo DIY dėžes – juk graužimas, laižymas ir uostymas tai šventoji trejybė šunų nervų sistemai (trenerės žodžiai, ne mano, būtų galima pridėti ir ketvirtą – legalų išsitaškymą). Tai namuose su šitu – tvarka.

Tačiau atsirado didesnis laisvės poreikis ir ribų testavimas, kaip pavyzdžiui išbuvimas narve pasidarė nebe toks smagus užsiėmimas – bandė kelis kartus vis suloti, mažu ateisim išleist ar pasiimsim kartu. Buvo ir gerai užsivedęs vieną kart kai palikom ilgesniam laikui, serenados non-stop skambėjo, o mes kaip tyčia buvom netoliese – tai grįžus namo gavo pamoką, kad niekas nepasikeis – buvo išleistas ir iškart vėl uždarytas narve. Ar buvo bamboozled? Buvo. Ar reikėjo kelis kartus kartoti kol suprato? Tikrai taip, nes vis bandė pramušti ribas. Kartais vis dar pabando šitą, bet išgirdęs „baik” tuoj pat nepasitenkinamai sukrenta narvo viduje. Galva sprogsta nuo visko, o čia narve būti reikia? Absurdas juk.

Šitas pasimatė ir lauke – pradėjo dominti kvapai, neužilgo atsirado ir susidomėjimas laiškeliais, buvo bandoma pademonstruoti savo macho prieš klasiokę, o ir nepažįstamos mergos jau visai traukti pradėjo, pasirodo nėra ten ko jų bijot. Ar įsivaizduojat kaip sunku susivaldyti, kai iš niekur nieko kažkas traukia tave visa jėga prie visų šitų kvapų, o pawrent’ė ramiai sako „a-a, negalima„? Bozziui labai sunku šitą suprasti, juk ore taip fainai kvepia!

Teko traukti sunkųjį arsenalą – sūriai, įvairios mėsytės, ore džiovinti skanėstai, paštetai, ir kt. Kaip supratot, Bozzio meniu buvo (ir vis dar yra) prabangiai aristokratiškas, galiu patvirtinti, kad kartais valgo geresnį maistą nei mes su pawrent’u nr. 2. Bet šiame etape labai svarbu kuo greičiau ir labiau padėti šuniui – ar tai būtų kvapai, jautrumas, baimė, belekas – jūs turit jį ištraukti iš situacijos ir padėti jam grįžti į save. Jei sufailinsit – vėliau teks sunkiai dirbti. Ir čia negali būti taip, kad „ai vieną pasivaikščiojimą padirbau, kitą jau biški leidau nusirauti„. Na, aišku gali, jūsų reikalas čia, bet po to nesistebėkit, kad „mano šuo traukia pavadį, mūsų pasivaikščiojimai sunkūs, mano šuo neatsikviečia, nesigauna kažkas„. Atsiprašau, mano kuklia nuomone čia atmazų negali būti. Kai ruošiausi šuniui šis etapas atrodė kaip iš siaubo filmo, žinojau, kad reiks ruoštis kaip kokiai pasaulio pabaigai. Kai jau atsirado Bozzis – bijojau kada tas etapas ateis, o dar žinant kokia smagi ir dosni buvo puppikystė, ruošiausi blogiausiam scenarijui. Tai pirmiesiems ženklams pasirodžius, kad ir nežymiai – išsitraukiau visas įmanomas priemones. Dabar su sunkesniais dirgikliais taip ir dirbam – pakuriu skanukų ir žaidimų vakarėlį, daug ir dažnai apdovanoju net už mažus žingsnius.

Šalia to dar turim ir nuspėjamų žaidimų, kad galėčiau greitai susigrąžinti Bozzį į kontaktą. Pavyzdžiui, mūsų mėgstama komanda „ieškok” pasitarnauja daug kur – Bozzis gali būt sulindęs į skaniausią žolės lopinėlį ir vos išgirdus „ieškok” padaro 180 laipsnių apsisukimą į mane, kad tik rasti tą pasimetėlį skanuką. Turim dar tokį žaidimą kaip „irrrrr… [komanda]” – vos išgirdęs atsisuka, pasilenkia link žemės ir laukia ko čia paprašysiu arba ką darysim, nes žino, jog padarius bus arba skanukų jackpot’as, arba gaus patampyt žaislą. Visa tai nuspėjami, aiškūs žaidimai, kur laimi greitas kontaktas ir laukia garantuotas apdovanojimas (o man greitas šuns susigrąžinimas).

Dar grįžtant prie panelių temos – prasilenkimai su tam tikromis kaimynėmis pasidarė įdomūs. Bozzis niekada neinkšdavo, neprašydavo balsu, o aš net nebuvau girdėjusi tokio garso iš jo, iki kol vieną dieną teko prasilenkti su labai kvepiančia kaimyne. Tada šiek tiek grįžau į realybę, kad ai jo, paauglystė. Sėdi pasodintas gražiai, aš beriu saujom skanukus, o tas tik ryja ir tuoj vėl žiūrėt kur ta ryžauodegė nuėjo, aš mojuoju mėgstamiausiu puller’iu prieš akis, o jis per kojų kampą vis dirsčioja. Šitas atvejis šiek tiek priminė apie namų darbus, kuriuos buvom apleidę – fokuso ir savikontrolės pratimai, bei ramus aplinkos stebėjimas su nieko neveikimu, tai karts nuo karto vis įtraukiam į savaitės užsiėmimus.

O daugiau, kažkokių didesnių pasikeitimų kaip ir nepastebėjom, apart išvardintų. Kaip minėjau padidėjo jautrumas, kartais susinervina greičiau kai nesigauna kažkas per treniruotes ar kai nesupranta ką čia darom, ko iš jo prašau. Matosi, kad greičiau išsitaško, dėl to namuose belekiek miega (bet čia siejasi ir su tuo, kad namai – ramybė, nebent pawrent’ai pasako kitaip). Tuo pačiu duodam Bozziui daug laisvės švarios galvos būsenai palaikyti – miškas bei pievos (dabar ir parkas!). Turim taisykles – elgsiesi gražiai ir klausysi – galėsi be pavadėlio prasilėkti. Jei tik nesuveikia garso priėmimo aparatas, tuoj pat primenam apie pavadėlį. Jei sulaužoma kokia kita taisyklė – vėl pavadėlis. Prasieinam ramiai, lėtai, ir kai grįžta į save ir į kontaktą – okei, gali būti laisvai, pasitikiu tavimi. Šuniui, kuriam ir taip sunku šiuo periodu, laisvė aplinkoje be dirgiklių yra geriausia terapija. Labai džiaugiuosi, kad bent šitas į galvą įsikalė anksčiau, nei kitos pamokos auginant Bozzį.

Labai tikiuosi, kad šis etapas taip tiesiog eis ir praeis, nes kol kas – situacija valdoma, kartais išlenda sunkių momentų, bet tik taip ir randam silpnąsias vietas, su kuriom dar reikia padirbėti. O kas ten žino, gal po poros mėnesių užeis juodas mėnulis ir keiksiu save, kad per anksti apsidžiaugiau.

Bet kuriuo atveju, nenusiminkit, jei jums sunku ir pagalvokit, kad jūsų keturkojui – daug sunkiau, jis tiesiog negali to pasakyti. Padėkite jiems, leiskite būti šunimis, išpildykite jų poreikius ir kartokite – visa tai praeis.